šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-12-13

(1036) Visiškai tarp kitko: kiek Broniaus Krivicko buvo galima pamatyt sovietmečiu?

iš kairės pirmoj eilėj: Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas, Vytautas Mačernis;
antroj stovi Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas (Vilnius, 1942)
nuotrauka saugoma Maironio literatūros muziejuj
1970-ais „Vagos“ išleistoj Vytauto Mačernio Žmogaus apnuogintoj širdy po eilėraščio „Les méditations sur la vie triste“ – liūdno gyvenimo apmąstymų, p. 192, yra įklijuotas nuotraukų lapas: vienoj pusėj portretinė nuotrauka, kuri įvardinta kaip paskutinioji (žr. kairėj; dabar jau ji nebevadintina paskutine, yra iš 1944-ų, kurioj VytM su dviem merginom sėdi valtyje), kitoj – kapo nuotrauka. — Žvelgiant į tą paretušuotą portretinę nuotrauką aišku, kad tai fragmentas: matyti petys, ir aišku, kad tas žmogus fotografuojant buvo ranką uždėjęs ant Mačernio peties. Apie 1989-us pas Eugenijų Matuzevičių pamačiau visą nuotrauką (žr. dešinėj). Tas petys ir ranka – Broniaus Krivicko, kurio pavardę viešai minėt pradėta maždaug tuo laiku. Dabar šią grupinę nuotrauką powerpointinėn prezentacijon įdeda beveik visi, besiruošiantys kalbėt apie žemininkų kartą: yra proga pasakyt, kad likimas ją perplėšė pusiau: trys dešinėj žuvo jauni, trys kairėj mirė nugyvenę, galima sakyt, ilgus gyvenimus.

2017-12-07

(1035) Pakeliui namo, xlvii: mintigalis apie Grinkevičiūtę


uvau gavęs kvietimą į parodos atidarymą. Nenuėjau. Darbų visokiausių daugybė. Kita vertus, ar ten yra kas nors, ko būčiau dar nematęs? Gal, nežinau. Vis tiek svarbiausia – DG tekstai. — Mintigalis, likęs nepasakytas Laukuvoj 2017-05-27 minint Grinkevičiūtės 90-metį (viskas savaime suprantama, bet vis tiek noris užfiksuoti):
– Kas padėjo subręst Lietuvos Antigonei, kaip Dalią Grinkevičiūtę yra pavadinęs Kazys Saja?
– Rusų kultūra; ta jos atšaka, kurią galima siet su Piotro Čiaadajevo nuostata: „Я не научился любить свою родину с закрытыми глазами, с преклоненной головой, с запертыми устами.“
Iš nedatuoto vad. pilkojo sąsiuvinio:
Brandos periodu visi išgyvenam lūžį – kovoti su likimu ar ne. Jau esu sakius, kad visa mano esybė šaukė – kovoti. Bet aš buvau nebylė, man trūko žinių, – tik viduje šėlo nerami, dar ne visai atsiskleidusi jėga.
     Ačiū už žinias, draugai, ačiū už dešimt klasių, už vidurinį išsilavinimą. Aš praregėjau, pajutau savo teisumą, savo žmogiškąją vertę. Dėkui Čechovui, dėkui Gorkiui už jų laisvę mylinčius herojus, už Sakalą, Danko <...>, Tolstojui, Saltykovui-Ščedrinui – dėkui už tai, kad pirmiausia iš jūsų sužinojau, jog žmogus yra savo likimo šeimininkas (žinoma, tik iš dalies). Dėkui už tai, kad aukštinote drąsias, aistringas, savo tikslo siekiančias asmenybes, kovojančias už laisvę.
     Dar kartą dėkoju – jie nulėmė mano likimą. Aš jiems prisiekiau kovoti už gyvenimą. Ačiū Čechovui, įkvėpusiam man panieką pertekliui, skudurams (o tam daugelis neabejingi), niekšybėms, kad įtikino mane, jog žmoniškumas nepakenčia niekšybės. (Lietuviai prie Laptevų jūros: atsiminimai, miniatiūros, laiškai, 1997, p. 255)
Iš laiško kurso draugei Vandai Rudavičiūtei, 1969:
Grįžtu iš darbo ir skubu pasinerti į kitą pasaulį. Iki vėlyvos nakties skaitau Gerneto „Caro kalėjimo istoriją“ (rus.). Perskaičiau iki 1870–1880 metų – žuvau. Mane sukrėtė „Liaudies valios“ istorija. Perovskaja, Želiabovas, Figner. O Dieve! Kokie geležiniai žmonės! Ir kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Dabar man prireikė krūvos knygų, retai gaunamų, seniai spausdintų. Atsiminimų tų, kurie kalėjo, revoliucijos sulaukė. Ruošiuos į Maskvą, į Leningradą, kad ten savaitei kitai gaučiau tas knygas. Laukiu filmo apie Perovskają, pirmąją Rusijos moterį, pakilusią į ešafotą. (ibid., p. 278)
Gal ir klystu, bet vargu ar kas Seime per parodos atidarymą citavo šias Grinkevičiūtės mintis.

2017-12-06

(1034) Tarp kitko: dėl Bačinskaitės ryšių su Kominternu

Ne, nesiruošiu ginčytis su vox Jono Užurkos dėl Salomėjos Nėries ir kt.; nematau prasmės, nes jis kalba kaip teisėjas, o su teisėjais juk nesiginčijama, gali būt apkaltintas negerbiąs teismo.
Savo samprotavimus Valstybės gynėjas pradeda žiniomis iš Kominterno archyvo apie ryšininkę Virvyčią. Jokių nuorodų, kuo remiamasi, tarsi pats autorius būtų tuos archyvo popierius skaitęs ir ten naujų žinių apie Salomėją Bačinskaitę radęs.
— pastraipą iš ru.wikipedijos teksto apie SN į lietuvių kalbą išvertė ir paskelbė Virgilijus Čepaitis „Ne istoriko pasvarstymų apie istoriją“ trečioj daly (Kultūros barai, 2017, nr. 7/8, p. 28). VirgČ-tis mano, kad tai, kas parašyta ru.wikipedijoj apie Bačinskaitės bendradarbiavimą su Kominternu, paaiškina, „kodėl Salomėjos Nėries ‘Poema apie Staliną’, ‘Keturi’, ‘Bolševiko kelias’ parašyti ne atmestinai, o su įsijautimu“.
Bet būdamas neviernas tamošius turiu klaust savęs: ar tikrai tai, kas rašome ru.wikipedijoj, tiesa? Sakysit, kaip gali būt ne tiesa, juk net nuoroda yra: „По данным Архива Коминтерна (РГАСПИ, фонд 495 и последующие).“ Kaip šiek tiek ir tikrų istorikų darbų skaitantis tokią nuorodą pamatęs pasakyčiau (švelniai): nerimta, nes fondas – didelis dokumentų masyvas, jį sudaro bylos, o preciziškas tyrėjas nurodo dar ir lapus. Ar pats rusiškai apie SN wikipedijai rašęs asmuo bent jau vartė tuos Kominterno dokumentus? Vargu. Pagooglinus galima įsitikint, kad identiški sakiniai yra ir kitur skelbiamuose rusiškuose tekstuose apie SN, bet niekur neradau arba preciziškos nuorodos į minimąjį archyvą, arba į istoriko, tyrinėjusio tą archyvą, kokią nors studiją.
Taigi, visai nepaisant, norisi tuo tikėt ar nesinori, reikia konstatuoti: tai nepagrįsta žinia; jei/kol nepagrįsta – nevadintina faktu, vadintina gandu.

2017-12-01

(1033) Visiškai tarp kitko: apie LKŽ neužfiksuotas žodžių reikšmes

Prisipažįstu: ne visų konferencijos „Nužemintųjų generacijos kodai“ pranešėjų klausiaus vienodai įdėmiai; kartkartėm vis pagalvodavau apie LKŽ.
Jei Vytauto Kavolio studijos neskaitęs žmogus mėgintų suvokt, kas per karta tie nužemintieji? Žodyne rastų:
nužeminti1 – 1. padaryti žemą, žemesnį, žemiau nuleisti; 2. nulenkti, nusvarinti; 3. paskirti į menkesnę, žemesnę vietą, padėtį, tarnybą; 4. padaryti nuolankų, paklusnų; 5. padaryti per storą (apie balsą, garsą); 6. supeikti, paniekinti, atstumti; 7. nusmukdyti, degraduoti; 8. sumažinti, numušti.
nužeminti2 – žemėmis sutepti.
Visai kita reikšmė Kavolio pasidaryto įvardo nužemintasis, nužemintieji:
[...] nužemintųjų generacija: karta, praradusi žemę, praradusi naivų bradūniškąjį tikėjimą prigimties harmonija ir stiprybe, karta, kuri meluotų, jei kalbėtų apie savo priklausomybę tam, kas žmogui duota.
Kur ir kaip ją būtų galima / reiktų užfiksuot LKŽ? Prie nužeminti2 prirašyt dar vieną reikšmę ir pridurt padarytąjį daiktavardį?
Reiktų užfiksuot ir žodžių žemininkas, bežemis iš literatūros istorijos ateinančias reikšmes.
Šiek tiek šonan paėjus. Ar besupranta jaunoji karta, kas turima omeny, kai pasakoma ar parašoma: to ir to poeto rinkiny pradžioj įdėti keli perkūnsargiai?
Violetos Palčinskaitės atsiminimuos tokie eilėraščiai vadinami bėriais:
[...] mes puikiai žinojome: tam, kad niekas neprisikabintų prie mūsų „teisingų idėjų“ neturinčios lyrikos, bent vienas eilėraštis turi būti toks, kuris atsvertų visus likusius. Griebdavomės primityvių gudrybių, ir jos, kad ir kaip būtų keista, pasiteisindavo. Na, pavyzdžiui, parašai nuoširdų darbininkišką eilėraštį apie duonos kepėjus arba darbininkų streiką, kuris vyksta, žinoma, kapitalistinėje šalyje, o iš tiesų mintyse slepi sielos maištą, nesusitaikymą... Tokius eilėraščius, kai jų prireikdavo, mes su Judita Vaičiūnaite vadindavome „bėriais“. „Bėris“ būdavo tas arklys, kuris privalo ištraukti visą vežimą... (Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą, 2015, p. 34)
Ar reiktų fiksuot šitų žodžių (perkūnsargis, bėris) perkeltines reikšmes žodyne? Manau, būtina.

2017-11-28

(1032) Pakeliui namo, xlvi: — nežinau;

Valentinas Antanavičius, Biblijos motyvas, II, 2007
(repr. buvo Metų 2008, nr. 1 viršelio II p.) 
nešneku, nes nežinau; tik kartkartėm pagalvoju, kaip šįsyk, 19 troleibuse skaitydamas vėlyvąjį Skripką:
ne Dievas yra visur
tik Dievo yra visur
— iš „Pataisytos teologijos“

Jeigu prisikėlimo idėja tikresnė
už patįjį prisikėlimo stebuklą
Jeigu prisikėlimo idėja susaisto gyvenimą
mirtį gentis vitališkumą ir kalbą
Nebegailėki jiems Nieko
suslėpk juos į graikišką nebūtį
paskutiniąją Teismo dieną
Nebežadinki besiilsinčių
— iš „Alchemijų“, II
Biografinė nuoroda: †2013-05-16, palaidotas ne Menininkų kalnely, Karveliškėse, kur ir Justinas Mikutis, ir Bitė Vilimaitė, ir Vytautas Vanagas.
Bibliografinė nuoroda: Nemunas, 2007-12-20, nr. 45/46, p. 12.

(1031) Visiškai tarp kitko: aplink tiesą

Vis neišeina iš galvos, ką prieš porą savaičių, 11-14, pasakė Indrė Makaraitytė, baigdama savo „Info komentarus“ – pasišnekėjusi su Remigijum Šimašium apie skulptūras ir Arvydu Anušausku apie partizaninį karą (tada keliskart perklausęs net užsirašiau):
Na tikrai mes tiek dar daug nežinome. Bet girdisi gąsdinimaisi, kad vieną skandalą seka kitas: štai buvo „Sputnikas“, tada Vanagas, dabar priekabiavimai. Verda viskas tarsi viename katile. Tačiau jei ramiai viską vertintumėme, tai jokio chaoso nėra. Tiesiog sunkiai pilnoje prietarų visuomenėje su 50 metų plautais smegenimis iš lėto gimsta tiesa.
Suprantu norą tart kokį viltingą žodį, ir dar tokį svarbų, ir himne esantį. Bet ar tikrai gimsta tiesa? Ar faktų žinojimas savaime virsta tiesa? Ar ji, ta tiesa, galima, kai gyvenamą laiką kai kas vadina laiku po tiesos; kai post-truth ir fake news renkami metų žodžiais? Viena palygint rimta žiniasklaidos priemonė šalia savo logotipo užrašiusi šūkį: „Suprasti akimirksniu“ – ir nieks nesijuokia, nesako, kad tai nesąmonė, neaiškina, kad suprasti – tai ne į antraštę užmest akį.
Baksnodamas šituos pamurmėjimus, prisiminiau istorką ir politiką Petrą Klimą; jo Visų dienų apmąstymus, kurių ėmėsi paleistas Lietuvon, 1957-ais. Tiesa, teisė, teisingumas – pamatinės sąvokos, kurias pirmiausia dera išsiaiškint, – prieš pradedant svarstyt. Ar mes tam skirtume laiko, o jo nemažai reiktų?
Tiesa negimsta viens du, ir besipliekiant su kitamaniais ji nežybteli nelyg žvaigždė akin gavus. Bet ką aš čia nuobodžiai vograuju; Klimo apmąstymų gabaliuką pacituot norėjau:
Pagrindinis istorinių tiesų ieškotojo tikslas yra nustatyti praeities faktus. Tam reikalui jam tenka konsultuoti [lot. consultare — apsvarstyti] kronikas, atatinkamus laikotarpio dokumentus, atsiminimus, paminklus, meno kūrinius, kartais net legendas, dainas, archeologinius duomenis ir t. t., ir t. t. Čia galima susitikti su nevienodais liudymais, net prieštaravimais, ir todėl tiesa gali būti suvokta tik apytikriai, spėjamai arba hipotetiškai.
     Dar rizikingesnis yra istoriko ryžtas motyvuoti įvykių gymį ir plėtrą. Žmonių sąmonę ir jausminę būseną įvairiose epochose ir sąlygose standartizuoti, o ypač suvesti į kurį vieną stimulą – būtų per daug neapdairu, tiesos ieškant. Toks išankstinis nusistatymas lengvai gali pavirsti istorijos klastojimu. Tokios „tiesos“ nebebūtų net hipotezėmis ligi tolesnio patikrinimo, bet tiesiog antimokslinėmis, skirtomis smurtiniam klaidinimui užgožiant neįžvalgią mąstyseną. (Metai, 2015, nr. 3, p. 106)
(Ką tik baigiau skaityt Rūtos Oginskaitės pokalbius su Grigorijum ir Olga Kanovičiais; išdėstęs savo požiūrį į tai, apie ką galvojo kelis dešimtmečius, GK-čius priduria: „Manau, kad mano žodžiuose yra truputis tiesos“ (p. 299), tik tiek; abejonė savim, savo proto pajėgumu suvokt „tikrąją tiesą“, manyčiau, ir yra vienas išminties požymių.)
— digresija. Meras Šimašius šnekėjo ir apie skulptūrų nuėmimą nuo Žaliojo tilto užpernai vasarą; tada, kai buvo nuimamos, norėjos primint Jurgio Kunčino vieną feljetoną (jį garsiai perskaičiau 2014-ų lapkritį Alytuj per „Imbiero vakarus“) – „Prie Grūto...“, buvo išspausdintas Šiaurės Atėnuos 1999-04-17, nr. 15, p. 12 su rubrika „Gyvenimas čia“; pradžia:
Glėbas... Glūkas... Grūtas...
Vis dėlto prie Grūto... Taip, ten. Miškuose. Glūcho...
– Tai lipam?
– Lipam, metas. Eisim.
Plaukai piestu stoja. Šiurpai nugara eina. Naktis, tradicinė mėnesiena. Padriki šūviai. Vienišas sprogimas. Tolumoj dunda ešelonas. Prazvimbia eskadrilė. Skutamuoju ar kokiu ten skridimu? Skutamuoju.
– Pošli, rebiata!
Tai ar tikėti akimis? O kuo tada tikėti?
Nuo Žaliojo tilto baltų postamentų pirmieji nulipa du šalmuoti kareiviai.
[Etc., t.y. patraukia Grūto link; teksto kopija yra čia; labai kinematografiškas pasakojimas; pamini Kunčinas ir Cvirką:]
Prie Grūto gal bus ir neblogai. Vaikučius atveš, mus ir kitus pirštais rodys. Nusispjaut! Kad tik varnos ant galvų nekakotų! Ne visi ten nori! Kalbinom juk ir Petrą Cvirką. Ne, ne, eikit vieni, vyrai, gerai nueisit, žiebtuvėlį duosiu, paklysit – galvas nusuksiu! Ot, Lakštingala!
Juokais pagalvojau: Jurgio K. nebėr, bet gal kas kitas parašytų, kaip pats Cvirka neapsikentęs persigalvoja ir irgi patraukia „vis dėlto prie Grūto“? (Visi tokie rimti tapom, ir nėr kam iš mūsų pasijuokt, kad pamatytumėm, kaip dažnai esam juokingi. Dažniausiai griebiamasi sarkazmo; abejojant, kad ironija per subtilu, ne(be)supras?)

2017-11-26

(1030) Susieji – ir [pagalvoji ne tik apie vėliavos spalvas], xxxi

– Visas lietuvių menas būtų buvęs kitoks, jei ne „amžiaus terionės“. Už tai, kad turime kokį dešimtadalį to, kas galėjo būti sukurta, padėkokime carams, kaizeriams, stalinams, hitleriams ir raudonosioms-lietuviškoms „jūrų kiaulytėms“... [1]
– Kaip tik mąsčiau, kad būtent Lietuva galėtų suprasti Afrikos literatūrą. Skamba keistai, tačiau taip yra dėl panašios istorinės situacijos. Lietuva, kaip ir Afrika, patyrė istorinę krizę: ilgą laiką buvo okupuota, atskirta, suvaržyta. Beveik visų Afrikos rašytojų kūrybos pagrindas – skaudi aukos patirtis. [2]
1] Sigitas Geda 2002-08-17, šeštadienį, užrašė dienoraštyje („Iš mėlynųjų mansardų“, Šiaurės Atėnai, 2004-11-27, nr. 44, p. 5);
2] 2004-ų rudenį iš Prancūzijos Vilniun buvo atvykęs Džibutyje (iki 1977-ų – Prancūzijos užjūrio valda, korektiškai įvardijant) 1965-ais gimęs prozininkas ir poetas Abdourahmanas Waberi, Prancūzų kultūros centre vyko Lire en fête; kalbinamas Akvilės Rėklaitytės taip pasamprotavo („XXI amžiaus išeivis“, Literatūra ir menas, 2004-11-12, nr. 42, p. 2).
— O juk buvo laikas, kai Afrikai pavydėjom skaitydami laikraščiuos, kaip ji vaduojas iš „kolonijalinio jungo“: kai ten viena po kitos ėmė skelbtis nepriklausomos valstybės, o mes tebebuvom okupuoti. – Netyrinėti lyginamieji plotai literatūros sociologijai.

2017-11-19

(1029) Iš popieryno, xlii: akis į akį

Šiaurės Atėnuos lygiai prieš 13 metų buvo išspausdinti penki dailininko Petro Repšio (*1940)  atsiminimų fragmentai.
Pirmasis: Šiauliai, tuoj po karo:
Sukilėlių kalnelis; paminklo autorius Karolis Reisonas
(atvaizdas iš čia)
Pro langą labai lėtai praslinko vokiečio belaisvio figūra, tarsi norėdama nutrinti Šv. Petro bažnyčią, vandentiekio bokštą, į krūvą susimetusius medinius namelius, visą tą atvaizdą, kurį saugojo mūsų namo langas.
Dviem kabliais užkabinau duris. Sesuo su lėle palindo po lova.
Niekas nejudino rankenos, niekas nesibeldė į duris, bet žinojau, kad belaisvis negalėjo niekur pradingti. Pasilenkiau prie rakto skylutės. Kažkas tamsus plaukiojo, vartėsi. Pamažu drumzlės sklaidėsi. Aš supratau, kad akis mato akį – didelę, mėlyną, su raudonu kraujagyslių rezginiu baltame obuolio fone. Surikau ir dingau po lova. Apsikabinusi lėlę, čia drebėjo sesuo.
Po kiek laiko prislinkau prie durų. Pro rakto skylutę mačiau šviesų dangų, tolumoje – Sukilėlių kalnelį su Dubeneckio paminklu ant jo, priekyje žaliavo mūsų daržai.
Pavojus praėjo. Sesuo išlindo iš palovio, pasodino lėlę ant palangės, ir abi žiūrėjo į gatvę, kur ėjo ir važiavo žmonės, matėsi kaimynų Gustų namelis, o už jo – žalias siauruko pylimas. (ŠA, 2004-11-20, nr. 43, p. 6)
— Ir pačiam juokinga, kad tokia atsiprašant įžvalgi mintis po galvą sukiojas, bet sukiojas, ir nieko negaliu padaryt – nei išvyt kaip kvailą, nei palikt: ta pro rakto skylutę pamatyta vokiečio belaisvio akis taip užsifiksavo Repšio atminty kaip kito pasaulio atvaizdas, kad paskui pats aiškiai nesuvokdamas kodėl savo ofortus spausdindavo „atvirkščius“: mes matom tai, ką mato kitas, kur mūsų kairė, ten kito dešinė; kad pamatytumėm kito matomą vaizdą, reikia veidrodžio, reikia apverstą vaizdą atverst – vieną Repšio atvaizduotą istoriją esu atvertęs. Tą atsiminimų fragmentą prisimenant: knygoj atspausdinta, ką vokiečio belaisvio akis mato Repšiuko aky – apverstą vaizdą, o atvertę matom, ką mato Repšys. — Juokingai ir painiai čia viskas pasirašė, atsiprašau.

2017-11-18

(1028) Visiškai tarp kitko: apie Daukantą, Girininkienę, Rutenbergą ir darbus

Praeitų metų pirmam Literatūros ir meno numery buvo Vidos Girininkienės straipsnis „Simonas Daukantas ir Vincas Grybas“; trečia nuo galo pastraipa:
Abu didieji Lietuvos žmonės gimė spalį. 2015-ųjų spalio 3 d. minėjome V. Grybo 125-ąsias gimimo metines. 2018 m. spalio 28 d. minėsime Daukanto 225-ąsias gimimo metines. Kaip jas pažymėsime? Vykstant ginčams dėl J. Basanavičiaus paminklo vietos, galvojant apie kitus paminklus ir jų erdves galima priminti, kad vienam žymiausių mūsų šviesuolių, tautinio, istorinio ir dorovinio sąmoningumo žadintojui Vilniuje nėra paminklo. Aikštė yra, o paminklo – ne. Ar ne logiška aikštėje šalia senojo universiteto, kuriame jis mokėsi ir rašė, matyti ir jos šeimininką –­ Simoną Daukantą? Juolab kad ir paminklo eskizas yra – pirmasis projekto variantas, apie kurį V. Grybas 1928 m. lapkričio 19 d. iš Lukšių Petrui Rimšai rašė: „Aš dabar esu sodžiuje ir užsidaręs tokiame kampelyje, jogei nieko nežinau, kas pasaulyje dedasi. Turiu tokį ruimelį dirbtuvei ir lipdau vis kaip ką. Padariau projektą škicą paminklui S. Daukantui ir jį prisiunčiau Kaunan Komitetui apžiūrėti, jis randasi pas pr. M. Biržišką. Deja, to projekto įgyvendinti nebus galima dėl lėšų stygiaus. Tai dabar dirbu antrą, kurį neužilgo žadu atvežti Kaunan, tik ta bėda, kad gero gipso neturiu po ranka...“ (LM, 2016-01-08, p. 28)
Ne vieno žmogaus valioj-galioj paminklus statyt; o ką nors tikrai prasmingo, kad ir nedidelio padaryt galima. Vida Girininkienė sugalvojo parengt tom Daukanto metinėm kalendorių-knygą; ir parengė, ir rado leidėją, ir jau daiktas atspausdintas. Girininkienė yra Girininkienė: labai daug ką iš naujo tikrino, žiūrėjo, rado, tikslino (gal kas nors ir apie tai parašys, nes tas dvidalis leidinio įvardas kalendorius-knyga yra tikslus: kai baigsis 2018-i, galima lapų apačias su dienų skaičiais nukirpt, ir liks knyga). — Šičia tiesiog labai pasidžiaugt noris: žmogus, užuot tik siūlęs, ką būtų galima padaryt, – ėmė ir padarė. Ir yra.
Ir labai ačiū žmogui. Ir už darbą, ir už pavyzdį, kaip reikia elgtis.
(Iššoko iš atminties per TV girdėtas Marijonas Mikutavičius: „Galvok. Valdžia to dar neuždraudė.“ – O apgalvojęs imk ir padaryk, ir mažiau galvok apie tą valdžią.)


Digresija, netolima. Vakar užėjo bibliotekon Darius K., ieškantis ko nors įdomaus apie Daukantą mokykliniam vadovėliui. Atnešiau, ko prašė; ir dar prisiminiau, tai pasiūliau, sakau, gal kur nors kam nors panaudosi.
— Prisiminiau 1901-ais Papilėj (kur Daukantas mirė) gimusį dr. Giršą Rutenbergą, jo knygelę Simanas Daukantas lietuvių atgimimo pranašas, išleistą Kaune 1922-ais su Mykolo Biržiškos įžangos žodžiu (žr. dešinėj).
lt.wikipedijoj yra nuorašas nuo Žurnalistikos enciklopedijos (1997), bet GR darbas apie Daukantą net nepaminėtas; ir žūties datą – po 1941 – manau, galima patikslint, ir gimimo; vargu ar Papilėj išlikęs namas, kur Rutenbergai gyveno, kad kokią atminimo lentą galima būtų pritvirtint, tai gal bent žymių Papilės žmonių sąrašan wikipedijoj jį galima įrašyt?
Ir nesvarbu, paskelbs ar ne Seimas 2018-us ar 2019-us Žydų metais.

(Patiko Elžbietos Banytės svarstymai priešpaskutiniam Literatūros ir meno numery; ramūs ir įžvalgūs, ypač – kad reikia skaityti.)

2017-11-11

(1027) Epizodai, xxiii: atminimo ženklo poveikis

— 2012 metų nuotrauka iš čia
„Du vertikaliai įbetonuoti bėgiai tarsi simbolizuoja kelią nuo Lietuvos iki Rešiotų.
Du trumpesni skersiniai, sudarydami kryžių, primena ir tą lemtingąją atšaką į Revučį.
Bėgių susikirtime kvadratas tarsi kalinio langelis į pasaulį.
Ant jo pritvirtintas iš metalo nulietas kankinio vainikas.
Apačioje, virš betoninio kubo, į kurį įmūryta lenta, tarp bėgių įtvirtintas kryžius“
(Rimvydo Racėno išaiškinimas)
1989-ais papėdėj buvo pasodinta rūtų, bijūnas, pasėta baltųjų dobiliukų;
2012-ais to jau nebematyt.
1989-ų vidurvasarį Krasnojarsko krašte, gyvenvietės, kuri vadinasi Revučij/Ревучий – ten buvo vienas iš Kraslago valdybos Rešiotų skyriaus VII režimo lagerio punktų, – kapinėse (ne tose, kur laidoti kaliniai, tebeveikiančiose) Vilniaus ir Molėtų tremtinių bendrijos nariai pastatė skulptoriaus Jono Meškelevičiaus suprojektuotą 5 m aukščio Atminimo ženklą, kurio lentoj lietuviškai ir rusiškai užrašyta: „Lietuvos kaliniams ir tremtiniams, nekaltai čia žuvusiems 1941–1956 m. Ilsėkitės ramybėje. Tautiečiai“. →
Buvo ten tada ir 1941-ais su motina ir broliu į Kortkeroso leschozą Komijoj ištremtas Rimvydas Racėnas (*1934; parašęs knygas Komių žemėje, 1995; Rešotų aidai, 1997; Į mielą šalį Lietuvą, 2013; atsiminimų išversta ir į rusų kalbą); paskutinį laišką iš tėvo, įkalinto minėtam lagery, jie gavo 1942-10-04; Povilas Racėnas sušaudytas 1942-11-05 (apie tai žmona ir vaikai sužinojo tik 1966-ais). — Iš RimvR-no prisiminimų apie 1989-us Revučyje:
Atminimo ženklą atidarėme iškilmingai, dalyvaujant apylinkės valdžiai, gausiai susirinkusiems vietiniams žmonėms (jiems teko atvažiuoti apie 15 km, negyvenamomis vietomis, per miškus). 10 m aukštyje plevėsavo trispalvė, ją nuleidžiant sugiedotas Lietuvos himnas. Kunigas [Algirdas Dauknys, dabar tarnaujantis Berčiūnuos] atnašavo gedulingas mišias, pasakė pamokslą (rusiškai). Atidarymo ceremonija davė netikėtą rezultatą: vakare Kanifalnaja gyvenvietėje [Канифольный], mokyklos internatan, kur buvome apsistoję, atėjo dešimtys vietinių moterėlių su nupraustais vaikais, prašydamos juos... pakrikštyti(!). Apeigos užtruko. Vidurnaktį teko jas perkelti kitai dienai. Pakrikštyti 64 vaikai ir suaugę. Šis aktas – savotiškos apeigos, lyg nušvietusios šešėlius mūsų Tėvų, mirusių žiauriai, palaidotų nežmoniškai.
Lagerio kapinėse šešiasdešimtųjų metų pradžioje įrengta šaudykla kareiviams. Et non locus quo Troiae fuit. („Lietuvą palikom vakaruose“, Ešelonų broliai, 1991, p. 470)
Ne, jokių užuominų apie Lukiškių aikštę; kaip gyvenas tiem naujakrikštam? – toks klausimas galvoj sukiojas. Gal krikštijęs kunigas ką nors žino? Bet kad nepatogu klaust.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)