(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2009-07-07

(21) Iš kur tas ekspresas Radausko poezijoj?

Prae scriptum. Žinių radijo šios dienos klausimas buvo toks: ar TAI buvo šventė visiems? Ginas Dabašinskas vis kabinėjos: tai ar giedojot Tautišką giesmę su viso pasaulio lietuviais? Kad viskas iškart būtų aišku: net dukart Almajo ežero pakrantėj Aukštaitijos nacionaliniam parke; pirmąkart pagal nelabai tikslų laikrodį pradėjom; nespėjom ateit iki „vardan tos“, kažkas mašinoj įjungė radiją – ir teko iš naujo giedot su radiju (ar pasauliu?). Po himno atėjo laikas susimokėt. Pajuokinau žmones, kai kibau prie rinkusio duoklę vaikino: už mašinas – suprantu, už palapines – suprantu, bet kodėl dar po du litu už žmogų (su nakvyne ar be – nesvarbu)??? Čia juk ne privati valda, čia mūsų visų! Ir dar dainavom. Be kitų, ir draugės a.a. tėvuko mėgtą apie tankus; leitmotyvas: „Iš kur tie tankai Lietuvoje? / Iš kur tie tankai, iš kur tie tankai Lietuvoje?..“
Per pietus tas pats G.D. kalbino Artūrą Jevdokimovą: prasideda 52 savaites truksiantis kino maratonas (išmokau atmintinai www.kinoistorija.lt). Aišku, nuo brolių Lumière’ų pradeda. Turėtų būt parodyta ir ta minutė, kur nufilmuotas be garso atidundantis traukinys (L’arrivée d’un train en gare de La Ciotat). – Susijungus dainai apie tankus ir filmui apie traukinį ir atsirado šio įrašo pavadinimas: Iš kur tas ekspresas Radausko poezijoj?

Henriko Radausko pirmajam rinkiny Fontanas, išėjusiam 1935-ais, yra tikrai gan žinomas eilėraštis „Stoties viršininkas“:
Į tuščią peroną,
Kur žiburio saulė atvėso,
Kepurė raudona
Išeina sutikti ekspreso.

Jis sumina naktį ir sniegą,
Ekspresas besotis.
Sukaukęs prabėga
Pro skambančias gelžkelio stotis.

Ir stovi perone bejėgis
Žmogus, kurs užmigt neprivalo.
Jis žiūri į bėgius,
Į blizgančias juostas metalo.

Vidunaktis dreba,
Ir plienas į geležį trinas.
Padangėje kaba
Mėnulis ir kreivas žvaigždynas.

Iš tuščio perono
Į garvežio žiežirbas žiūri
Pro žiburio šviesą geltoną
Raudona kepurė.
Yra dar ir „Rytas geležinkelio stoty“, apskritai daug gelžkelio pirmam rinkiny, nieko čia tokio, bet kaip su tuo ekspresu Lietuvoj praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžioje? Labai ekspresyvus vaizdas sukurtas („Jis sumina naktį ir sniegą, / Ekspresas besotis. / Sukaukęs prabėga / Pro skambančias gelžkelio stotis“); tikrai ne dėl skambesio tas ekspresas šitam Radausko eilėrašty atsirado.
Viskas atsidūrė savo vietose, kai prie kelis mėnesius be reikalo iš lentynos išsitraukiau Julijono Lindės-Dobilo laiškų tomą (reikalas buvo patikrint kitą J.L.-D. knygą – Į slėpiningąjį dvasios pasaulį, – studijėlės apie Rainį puslapius). Bevartinėdamas ir mėgindamas patikrint, ar daug per dešimtmetį žmogus pajėgus užmiršt (daug!), p. 237 užtikau išnašą:
Nuo 1930 m. gegužės 15 d. Pagėgių–Panevėžio–Obelių geležinkelio ruožu pradėjo kursuoti tarptautiniai traukiniai-ekspresai „Paryžius–Vladivostokas–Pekinas“. Pirmą kartą šis ekspresas pro Panevėžį ir pravažiavo tą dieną 12 val.
Radauskas ir Panevėžys stipriai susiję! Radauskai čia atsikėlė 1923-ais; baigęs gimnaziją, mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoj; tiesa, baigė 1929-ais ir metus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloj (to paties Kazokiškio, Trakų rajone, dažniausiai prisimenamo paminėjus žodį šiukšlynas). Tik metus; pasibaigus pamokoms, tikrai turėjo grįžt pas tėvus vasarai (nuo 1930-ų rudens prasidėjo studijos VDU). Va tada, manau, ir pamatė Radauskas iš Paryžiaus Pekinan prabėgantį ekspresą, o eilėraštis – nedatuotas; spėtina: apie 1930–1931-uosius, greičiausiai jau Kaune.
Juokai tokie „atradimai“, bet smagu, ir nieko negaliu pakeist. Jei būtų laiko, reiktų paskaitinėt tuo laiku Panevėžy ėjusius laikraščius, tikrai turėtų būt toks įvykis aprašytas, gal netgi stoties viršininko pavardė paaiškėtų.

Digresija. Kino pradžia datuojama 1895-ais. Tais pačiais metais išėjo Maironio Pavasario balsų pirmasis leidimas (šimtmečio proga perleidžiant, jei gerai suskaičiavau, buvo 27-as leidimas). Perleidinio įžangos žody prof. Vanda Zaborskaitė pavadino PB „pradžios knyga“ – „modernios lietuvių poezijos pradži[a], kai eilėraštis galutinai atsiskiria nuo tautosakos ir ima byloti individualiu savo autoriaus stiliumi“ (p. 5).

2 komentarai:

  1. Virginijau, Radauskas studijuodamas kurį laiką nuomojo kambarį sykiu su prozininku Kaziu Jankausku. Pastarasis į studijas buvo atėjęs iš geležinkelio darbų: pradžioje juodadarbiškų, vėliau raštininkiškų. Ir studijuodamas (epizodiškai pertraukęs studijas) šiek tiek dar dirbo geležinkeliečiu: nedidelės stotelės netoli Šiaulių budėtoju. Tad traukiniai, geležinkelis, geležinkelietis "Fontane", matyt, atsirado ir ne be pokalbių su 'kambarioku'. Kita vertus, geležinkelietis - ypač eilėraštyje "Rytas geležinkelio stoty" - vaizduojamas ganėtinai ironiškai ("Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę / (Sapne, po laikrodžiu, kurs rodo tris po keturių) / Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis..."). Žinant, kad 'kambariokų' santykiai, švelniai kalbant, nebuvo idealūs, galima daryti prielaidą, kad to bučiuoklio prototipas galėjo būti būtent Kazys Jankauskas. Tai va tokie mano "atradimai", kurie gal gali papildyti tavuosius :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. „...šimtmečio proga perleidžiant [Pavasario balsus], jei gerai suskaičiavau, buvo 27-as leidimas)"

    O 28-tas tik už 17 metų, Maironio 150-mečiui (ačiū už prizą :) – ilgiausias tarpas tarp leidimų. Matyt, tarpai toliau tik ilgės...

    AtsakytiPanaikinti