Tais pačiais kaip Jackas Kerouacas 1922-ais gimęs beknygis rašytojas – poetas, eseistas, kritikas. Likęs beknygis, nors prirašęs tiek, kad bent jau kokios trys rinktinės tai tikrai galėjo išeit.
Beknygis buvo likęs ir kitas tikrai vertas dėmesio kritikas – Kanadoj gyvenęs Vytautas Aleksandras Jonynas (1918–2004). Teko redaguot Elenos Baliutytės atrinktus jo tekstus pomirtiniams Rinktiniamas raštams. Tuolaik, prieš dešimtmetį, ir buvo aplankiusi mintis – imt ir parašyt laišką Pranui Visvydui:
(Daugiau dėl knygos nebesikabinėjau, pamaniau, negražu būtų; dėl kitko el. paštu dar teko bendraut.)Vilnius, 2007, liepos 25Gerb. p. Pranai,
Šis laiškus Jus galbūt nustebins, bet juk nuostaba ne pats blogiausias jausmas, mus aplankantis. Įžanga galėtų būt apyilgė, bet pasistengsiu trumpai: prieš porą savaičių baigiau tvarkyt a.a. Vytauto A. Jonyno Rinktinius raštus. Liepos pabaigoj turėtų išeit iš spaudos. Tvarkydamas vis pagalvodavau: būtų pats autorius pasiekiamas, viskas vyktų daug sklandžiau ir t.t. Maždaug tuo pat laiku kaip tik Jūsų tekstas buvo Literatūroj ir mene. Ir cvanktelėjo galvon mintis: reikia pasiūlyt Pranui Visvydui, vienam įdomiausių ir žaismingiausių kritikų, kad sudarytų savo rašto darbelių rinktinę. Jei sudarytų, leidėją rast nebūtų per daug sunku. Gal net Institutas (LLTI) imtųs. Gal susigundytų „Homo liber“, leidžianti seriją „Įžvalgos“ (kaip tik literatūros kritikos rinktines).
Bet gal pavėlavau su savo mintim? Gal kolegė Dalia Striogaitė, Jums siunčianti knygų, jau pasiūlė ir Jūs sutikot (kad atsisakėt, nesinorėtų daryt tokios prielaidos)?
Pagarbiai —
redaktorius Virginijus Gasiliūnas
----------------------------------------------------------
Gerbiamas redaktoriau Virginijau,
štai Jūsų netikėtas laiškas jau kelinta diena guli ant stalo. Ačiū už palankius žodžius. Iš tiesų, nesu savo literatūrinių straipsnių gerbėjas. Žinoma, per tiek metų susitelkė krūvelė įvairiose dėžėse tūnančių. Ar verta kai ką atrinkti knygai, vis abejoju. Dabar po Jūsų mielo laiško rimtai šį reikalą apsvarstysiu. Pasirausiu tose dėžėse. Ne tik rūbinėje, bet ir garaže.
Turiu prieš akis ir kitus projektus. Mane iš Kauno ragina sudaryti poezijos rinktinę. Didžiuma eilėraščių niekur nespausdinti ir savo išpešiota forma kur kas šiuolaikesni negu tie spaudoje pasirodę mano ilgesingi posmai.
Taip pat neišeina iš galvos ankstyvesnis noras išleisti savo trumpų esė rinktinę. Jie metų metais buvo spausdinami išeivijos spaudoje. Yra juose ir tikrovės faktų, ir fantazijos, ir literatūrinių pastabų, ir šypsnių. Gal tam atsiras skaitytojų?
Dar sykį dėkoju už paskatinimą. Ne toks jau jaunas esu, kad delsčiau.
Sakau bičiulišką Sudie. Būkite sveikas.
2007 rugpjūčio 12 d.
Santa Monica
Be reveransų kalbant, nebūt buvę tų Vytauto A. Jonyno Rinktinių raštų, jei a.a. Silvija Vėlavičienė nebūt atlikusi juodo darbo – parengusi bibliografijos ir pasirūpinusi tekstų kopijom. Atrinkt, patvarkyt tekstus, patikrint citatas – jau, galima sakyt, juokų darbas.
Praną Visvydą bent jau paskutiniais gyvenimo metais, kai sušlubavo regėjimas, regis, globojo dukra. Reikia tikėtis, kad laiške minėtos dėžės su popieriais, ir rūbinėj, ir garaže, ir gal dar kur buvusios, neiškeliaus į makulatūrą; būtų pradžia, nereiktų kam nors daryt to pirminio darbo – surankiot viską, kas išsibarstę po periodikos puslapius.
P.S. Nemažai autobiografinių detalių yra praeitų metų sausį rašytuose PrV atsiminimuose apie jaunų dienų bičiulį Kostą Jaroševą.
Prieduras (09-06). Dabar jau nebūtinai bibliotekon turi eit, kad paskaitytum, tarkim, Chicagoj leidžiamo Draugo praeito amžiaus šeštadieninius kultūrinius priedus. Dar ne viskas, bet jau nemažai yr epavelde.lt. Pažiūrinėjau, paieškojau PrV esyčių, kuriose turėtų būt „ir tikrovės faktų, ir fantazijos, ir literatūrinių pastabų, ir šypsnių“. Štai vienas pavyzdys, su šypsniais, aišku, ir kitko yr – DrgK, 1971-08-07, Kertinė paraštė:
Kaip pasidaryti recenzentu skrabaliumi— Skrabalių buvo, yr ir bus, niekur jie nedings, tik į sveikatą būtų juos atpažinti.
Formulė paprasta: išmok mintinai keliolika šabloniškų frazių; padalink visą meną į kelis žanrus; įsidėmėk, kokios frazės kokiam žanrui labiau tinka ir, reikalui esant, drėbk spaudai trumpą, bet drūtą parodos ar koncerto aprašą. O gal ir knygos.
Štai grafikės paroda. Įvyko tada ir tada, ten ir ten. Prigužėjo daug entuziastiškos ir kultūringos visuomenės, netgi jaunimo. Visi žavėjosi dailininkės išradingais estampais. Žiūrovams ypač patiko tie darbai, kuriuose glūdi džiaugsmą ir laimę teigiančios jėgos. „Jos kūryba virpa poetine nuotaika su jautriais niuansais. Ji apdainuoja įvairias gyvenimo frazes, kai kur švelniu humoru nuskaidrindama paveikslą. Ji artima lietuviškai sielai. Ji moka išgauti santūrią, bet drauge puošnią spalvinę gamą.“
Galima eiti lažybų, prie tokio sklandaus, parfumuoto aprašo niekas neprikibs. Niekas neužsigaus, neužpyks. O pati dailininkė jausis kaip debesyse. Taip čiulbantį kritiką ji bučiuote išbučiuotų.
Įsibėgėjus reiktų pridėti du tris sakinius apie techniką ir laikmetį. „Ji subtiliai jaučia grafikos specifiką ir virtuoziškai išnaudoja medžiagą. O lakšte ‘Žemės veidas’ drąsiai ir monumentaliai sprendžia laikmečio problemas.“
*Niekur kitur nėra tiek entuziastiškos, liaupsinančios „kritikos“, kaip šių dienų vargdienėje Lietuvoje. Ir niekur nėra tiek daug nusipelniusių liaudžiai ir žmonijai genijų, kaip ten. Tik pasiskaitykime kultūrinę spaudą. Džiugina mus tie faktai, nes Lietuvai linkime tik gero. Su nuostaba skaitome apie naujausius laureatus. Jų laimėjimus glaustai, iškilmingai apibūdina „Pergalė“. Štai, kaip neseniai buvo rašoma apie vieną poezijos premija apdovanotą stebukladarį: „Būdamas ištikimas jaunystės idealams, jis ir į dabartį žvelgia šių aukštų moralinių principų aspektu, atkakliai gindamas jų grynumą.“ Toliau dėstoma: „Poetas negailestingai plaka prisitaikėlius, miesčionis, karjeristus.“ O pabaigai duodamas įprastas kovingas palaiminimas: „Palinkėkime jam ir toliau likti ištikimam Revoliucijai ir Poezijai.“
Tai tau! Įsivaizduokime, jeigu Amerikoje atsisėstų koks nors didaktiškai nusiteikęs poetas ir pasiryžtų liepsningai tarnauti respublikonų ar demokratų partijos idealams, įdomu, kaip į tai reaguotų kultūrinių žurnalų kritikai?? Galima spėti – jo kūrybai tektų ne laurų vainikas, bet atžagaraus eilėkalio puodas. Jo niekas neliaupsintų ir niekas nepeiktų. Iš jo tik juoktųsi. Mat, partinė poezija Vakaruose priklauso tik satyrinių laikraštukų puslapiams.
*O iš žemiau pacituotų pavyzdžių galima įsitikinti, kaip adoracinės kritikos frazės bei intonacija pasikartoja, rašant apie visiškai skirtingus meno žanrus.
Apie dainininką: „Jo emocionaliame dainavime, kupiname spalvingų vokalinių niansų, jaučiame sveiką gyvenimą teigiantį pradą.“
Apie vaikų knygų rašytoją: „kūryba vaikams ateina iš gilesnių versmių – iš tvirto tikėjimo, kad menas padeda žmogui“.
Apie filmininką: „ekrane ima pulsuoti visa apimanti prasminga, nesibaigiančio būties rato tema“.
Apie tapytoją: „minėtiems paveikslams būdinga realistinis tikrovės suvokimas, meninė rimtis, gyvenimą teigiantis pradas, sodri spalvinė paletė“.
Prie tų sakinių nieko neprikiši. Kaip tos apvalios, tuščios statinaitės, jie riedėdami smagiai skamba. Net ausyse miela. Pasirodo, visi tie menininkai teigia gyvenimą, visi padeda žmogui, visi turi kažkokius nuostabius niansus. Visi yra genijai, kokių dar pasaulyje niekad nėra buvę.
O kažkas kažkur guodėsi, kad šių dienų recenzentai yra ciniški ir pikti žmonės. Juk tai netiesa.
P.P.S. (10-07) Naujausiam, 10-am, Metų numery yra Dalios Striogaitės in memoriam „Skaudi žinia iš Kalifornijos“ (p. 157–159); labai informatyvus ir šiltas rašinys (susipažino prieš 17 metų Los Angeles); nemažai biografinių detalių užfiksuota, keli ryškų asmens bruožai; yra ir apie popierių dėžes – PrV-do archyvą: pasirodo, jos ne namuose, o kažkokiam sandėly – namai buvo parduoti, PrV-das gyvenimo pabaigą praleido globos namuose.
P.P.P.S. (11-14) Draugo šeštadieniniam priede Kultūra 2017-11-11 paskelbtas teatralo Algimanto Žemaitaičio in memoriam, skirtas a.a. Pranui Visvydui (p. 7–8; beje, būtent jis ir pranešė Literatūros ir meno redakcijai apie savaitraščio bendradarbio mirtį). Rašinio pabaigoj yra keletas sakinių ir apie rankraštinį PrV-do palikimą:
Iki šiol tik iš [dukters] Teresos sulaukiau trumpo atsakymo, kad visi Prano darbai ir prisiminimai pasiliks su jais ir nebus prieinami niekam nei Lietuvoje, nei čia. Nusiunčiau jai, prašydamas persiųsti broliui ir mamai, išsamų, labai palankų ir puikiai parašytą Dalios Striogaitės straipsnį „Skaudi žinia iš Kalifornijos“, skirtą Pranui Visvydui. Deja, tas šiltas straipsnis apie Praną jų širdžių neatšildė.Tokia dukters ir sūnaus valia, ir belieka su ja susitaikyt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą